Naujieji metai žymi naują pradžią.

Duodame pažadus sau keisti įpročius: daugiau sportuoti, skaityti, imtis įgyvendinti senas svajones. Aplinkai neabejingų žmonių pasižadėjimai susiję su klimato krizės aliarmu: mažiau ar jokios mėsos, daugiau kelionių viešuoju transportu ir pėsčiomis, jokio perteklinio plastiko ir t.t. O kokias Naujųjų metų rezoliucijas turėtų duoti mums visiems žaidimo taisykles nustatantys politikai?Klimato krizė vis intensyvėja. Ir jei šiuo metu Lietuvoje pokyčius jaučiame ne taip ryškiai, situacija jau netrukus keisis iš esmės. Auganti vidutinė pasaulinė temperatūra skatina orų ekstremumus: staigias ir stiprias liūtis, potvynius, šalčio ir karščio bangas, sausras, gaisrus ir kt. Šie savo ruožtu mums kelia egzistencinius iššūkius: kaip apsaugoti ir pritaikyti pastatus, kelius, gamybos ir tiekimo grandines ar kitą infrastruktūrą, kaip apsaugoti gamtinės aplinkos įvairovę? Nepasiruošimas ar uždelstas prisitaikymas prie šių iššūkių – kainuoja. Vertinant globaliu mastu, vien pernai orų ekstremumai sukelė 150 mlrd. eurų siekiančius nuostolius,  30,7 mln. žmonių privertė palikti savo namus ir ieškoti naujų kitose valstybėse ar žemynuose, tūkstančių gyvybes apskritai nusinešė.Šiemet Lietuvoje stebėjome kaip sunkiai tvarkomės su pandemijos, nereguliarios migracijos, vertybinių karų krizėmis. Ar taip pat nekoordinuotai spręsime ir nenumaldomai artėjančias – klimato pabėgėlių, o gal net gėlo vandens, neužimtos teritorijos ar kitų išteklių dalybos problemas? Kelių metų perspektyvoje vis intensyviau patirsime, kiek kainuoja atidėliojami ar vengiami priimti sprendimai mažinant taršą.Būtent todėl norėtųsi visam tam užbėgti už akių ir palinkėti už sisteminius pokyčius atsakingiems sprendimų priėmėjams šalia asmeninių naujametinių rezoliucijų į sąrašą įtraukti bent vieną iš žemiau išvardintų pasižadėjimų.Rezoliucija nr. 1: premijuoti švaresnes transporto priemones A.K.A palaikyti automobilių taršos apmokestinimąKasmet Lietuvoje 2,8 tūkst. priešlaikinių mirčių sukelia oro tarša. Viena esminių jos priežasčių – senas ir taršus mūsų automobilių parkas, kurio išmetamomis dujomis esame priversti kvėpuoti.69,2 proc. autoparko sudaro dyzelinu varomi automobiliai. Jų tarša kietosiomis dalelėmis net 10 kartų lenkia benzininius! Maža to, tokiu transportu keliaujame neproporcingai dažnai: Eurostat duomenimis, daugiau nei pusę – 56,1 proc. – kelionių miestuose vykdome lengvuoju automobiliu (viešuoju transportu – tik 12,3 proc.), vertinant visas keliones, įskaitant užmiestyje – 91 proc. ir tuo absoliučiai pirmaujame ES.Savaime pokyčiai neįvyks. Ar bent jau ne taip greitai, kaip reikėtų atsižvelgiant į objektyvią realybę. Pokyčius reikia skatinti. Net jei tai trumpuoju laikotarpiu ir atrodytų skausminga.Viena iš būtiniausių priemonių tam – socialiai teisingas mokestis už naudojamų transporto priemonių taršą. Tokius mokesčius taiko 21 iš 27 ES šalių-narių. Lietuvoje iki šiol matėme tik butaforines versijas.Teršėjas moka principo realizavimas kuria paskatą rinktis aplinkai draugiškesnę alternatyvą – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Todėl itin svarbu sutelkti politinę valią ir neleisti žlugti visoje Europoje pripažįstamai taršos apmokestinimo iniciatyvai, galinčiai padėti nutraukti pražūtingą mūsų priklausomybę nuo iškastinio kuro.Rezoliucija nr. 2: prisidėti siekiant tvaraus susitarimo dėl miškų ateitiesMiškus įprasta vadinti didžiausiu Lietuvos turtu, tačiau  ne visada pakankamai aprėpiame šio žodžio reikšmę. Miškai – tai ne tik atsinaujinantys medienos ištekliai. Tai natūralus planetos įrankis kovoje su klimato kaita (kadangi absorbuoja ir kaupia anglį). Miškas taip pat yra bioįvairovės (žvėrių, vabzdžių, grybų ir kitos gyvybės, be kurios neišliktų ir žmogus) namai. Be to jis ir emocinį bei psichologinį pasitenkinimą kiekvienam mūsų teikiantis prieglobstis.Šalies miškingumas kasmet po truputį auga. Deja, tik apie 13-kos proc. savo miškų netraktuojame kaip ūkinės paskirties. Tik dešimtadalį skiriame ekosistemų apsaugai. Dar daugiau: 75 proc. miškų kertame plynai – labiausiai bioįvairovei kenkiančiu ir ekosistemas ardančiu būdu.Labai svarbu, kad požiūris į miškus ir jų naudojimą taptų labiau subalansuotu. Būtent todėl šiais metais Aplinkos ministerija inicijavo istorinį įvykį – prie vieno stalo susodino visas miškų ateitimi susirūpinusias interesų grupes: gamtininkus, miškininkus, mokslininkus, biomasės energetikos vystytojus, medienos pramonės atstovus ir kt. Susodino tam, kad būtų pasiektas ilgalaikis, ambicingas ir tvirtas Nacionalinis susitarimas dėl miškų.Deja, susitarimo procesas nuolat stringa. Ekologines ir socialines naudas pabrėžiančios grupės jaučiasi menkinamos ir užgožiamos tų, kurie akcentuoja ekonomines miško naudas. Galios santykiai negali nulemti susitari