Naujoji Vyriausybė ir Seimo dauguma, į rinkimus ėjusios su galimybių, jėgos bei laisvės pažadais ir „normalios politikos“ garantija, dirba jau daugiau nei metus.

Tiesa, kas tai yra, taip ir nebuvo paaiškinta, bet mums buvo teigiama, kad Lietuvai to reikia. Taigi praėjus daugiau nei metams galime įvertinti, kas buvo toje dėžėje su užrašu „normali politika“.Kuo pasižymėjo šie metai ir mūsų valdžios politika? Suprantama, be nuolatinių naujienų apie virusą, šis laikotarpis  išsiskyrė  naujomis krizėmis: konfliktas su Baltarusija mums „padovanojo“ pabėgėlių krizę; Seimo pilies vos neužėmė „maršiečių“ sukilimas; diplomatinis karas su Kinija ir potencialus embargas Lietuvos verslui; o metai užbaigti pridedant dar ir infliacijos smagumus. Taigi į 2021 metus mes atvykome su viena krize, o į 2022 metus – jau net su mažiausiai penkiomis. Tikrai neblogas rezultatas.Suprantama, kad ne visos krizės priklauso nuo mūsų valdžios, daug kam įtaką darė ir išorės veiksniai. Tačiau mūsų valdžios veiksmai buvo svarbūs švelninant tas išorės rizikas.Naujos krizėsPradėkime vertinti nuo paskutinės tendencijos, galinčios įgyti rimtos krizės pavidalą – infliacijos. Ji buvo sukelta pandemijos sutrikdymų ir centrinių bankų bei vyriausybių ekonomikos gaivinimo politikos. Lietuvos situacija priklausė nuo pasaulinių tendencijų ir Vyriausybė kažin ar galėjo daryti daug įtakos. Tačiau ar negalėdama paveikti pasaulinių tendencijų Vyriausybė bent jau bandė suvaldyti šių tendencijų neigiamą poveikį Lietuvai?Tokį klausimą verčia kelti mūsų pirmavimas ES pagal infliacijos rodiklį, kuris yra per plauką nuo dviženklės teritorijos ir prilygsta Baltarusijos, Ukrainos ar Moldovos lygiui. Tačiau skirtingai nei šioms šalims, valiutos nuvertėjimas Lietuvos verslui jokio konkurencinio pranašumo nesukuria.„Maršiečių“ sukilimas, Stambulo konvencijos baimės, basų mamų, tėčių ir kitokios akcijos šiais metais ypač nustebino Lietuvą. Nors panašios tendencijos yra daugelyje šalių, Lietuvoje šie procesai buvo itin intensyvūs. Tai akivaizdu lyginant su kitomis Baltijos šalimis, kuriose protestų irgi buvo, bet prasidėjo jie vėliau ir tokio masto kaip Lietuvoje nepasiekė.Kaip šią krizę valandant pasižymėjo šalies valdžia? Pirmiausia, tiesiog ignoravo šias tendencijas ir žmones, kurie joms prijautė. Vėliau, kai dešimt tūkstančių žmonių apsupo Seimą ir sukėlė riaušes, buvo susivokta, kad reikalai rimti. Buvo pajungtos jėgos struktūros sutramdyti aktyviausius „sukilimo“ kurstytojus. Emocijos kiek atšaldytos. Bet ar tai nepakurstė valdžios baimės imtis ryžtingų ir reikalingų sprendimų? Ar ne dėl to buvo įšaldytas Stambulo konvencijos ratifikavimas, partnerystės įteisinimas ir iki šiol vengiama griežtesnių pandemijos ribojimų ar reikalavimų? Taigi grįžome į nulinį tašką.Baltarusijos mums už sankcijas ir režimui priešišką politiką „padovanota“ pabėgėlių krizė prasidėjo vasaros pirmojoje pusėje, kai į Lietuvą kasdien atvykdavo dešimtys ar šimtai prieglobsčio prašytojų. Iš pradžių sureaguota pasitelkiant karo retoriką, kuri buvo panaudota nužmoginant atvykstančius asmenis ir renkantis politinius taškus, žaidžiant visuomenės baimėmis. Tai darė tiek marginalinių partijų, tiek ir TS-LKD veikėjai.Nepaisant to, beveik visą mėnesį Lietuva dar sugebėjo bent formaliai laikytis tarptautinių žmogaus teisių įsipareigojimų bei savo pačios įstatymų. Tačiau po mėnesio  buvo nuspręsta, kad jau gana „žaisti žmogaus teisių žaidimus“. Buvo de facto panaikinta prieglobsčio teisė ir suspenduoti tarptautiniai įsipareigojimai bei įstatymų, susijusių su prieglobsčio procesais, galiojimas.Lietuva pateko į gana keistą teritoriją. Viena vertus, viešai postringaudama apie demokratinių vertybių, žmogaus teisių, teisinės valstybės idealus bei aktyviai kritikuodama autoritarines valstybes už šių dalykų trūkumą, ėmėsi savo rankomis juos demontuoti mūsų pačių valstybėje.Prieškalėdinis Seimo priimtas užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimas ignoruoja teisinės valstybės normas (pakeitimai akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai ir Baudžiamojo kodekso nuostatoms), pamatines žmogaus teises (teisės į prieglobstį užtikrinimas),  tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus (Neįgaliųjų konvencija, Europos žmogaus teisių konvencija, Konvencija prieš kankinimus, Ženevos konvencija, ES Pagrindinių teisių chartija) bei krikščioniškas vertybes (atsižvelgiant į  Vyskupų konferencijos pirmininko laišką Seimo nariams).Mūsų politikai mums aiškino, jog reikia sukurti kuo blogesnes sąlygas atvykstantiems žmonėms, nes tik taip bus galima sustabdyti jų srautą. Panašu, kad taip ir buvo padaryta uždarant daugiau nei 4000 žmonių (iš kurių daugiau nei 600 vaikų) ne trumpesniam  nei metų laikotarpiui į vietas, kuriose sąlygos prilygsta kalėjimams, nepateikiant jiems jokių kaltinimų.